Kęstučio Kazlausko „Lietuvių kronikos“ – tai originalus autobiografinis ir istoriografinis pasakojimas, kuriame asmeninė šeimos istorija susipina su XX a. Lietuvos istorijos vingiais. Autorius yra palikuonis tų lietuvių karo pabėgėlių, kurie traukėsi tolyn į vakarus nuo gresiančio raudonojo tvano. Jis gimė ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pabėgėlių, kitaip vadinamų išvietintais asmenimis (DP), stovykloje Oldenburge, Vokietijoje. Po karo su šeima persikėlė gyventi į Kanadą, o vėliau įsikūrė Jungtinėse Valstijose.

Knygoje taip pat pateikiama kritinė analizė apie stereotipus, istorinę atmintį ir kolektyvinę kaltę. Autorius nevengia ir kontroversiškų temų – jis analizuoja žydų dalyvavimą sovietinėje represinėje sistemoje, lietuvių kolaboravimą su naciais, partizanų moralinius pasirinkimus.