Išsilavinęs ir rafinuotas europietis Humbertas Humbertas atvyksta į, jo akimis, komercišką, vulgaroką Ameriką. Apsigyvenęs pas ponią Heiz, susižavi dvylikamete jos dukra Doloresa, kitaip Lolita. Tačiau šis susižavėjimas tėra nauja senos obsesijos forma, virstanti maniakiška aistra paauglei. Įvykiams rutuliojantis, Humberto ir Lolitos kelionė po amerikietiškus priemiesčius ir motelius perauga į saldžiabalsio garbinimo, šokiruojančio išnaudojimo, pavydulingų kliedesių ir kerštingos savidestrukcijos dramą. 

„Lolita“ – subtilus, provokatyvus, melancholiškas ir ironiškas romanas, tyrinėjantis maniją, geismą, beprotybę ir kūrybą. Knyga pateikiama kaip Humberto Humberto, etaloninio nepatikimo pasakotojo, memuarai, kuriuose jo troškimas užvaldyti ir turėti Lolitą – fiziškai ir metafiziškai – tampa aistros bei žlugimo istorija. Intelektualus, įmantriai suręstas, humoro ir žodžių žaismo nestokojantis romanas, parašytas neįtikėtinai vaizdingu stiliumi, yra savotiška duoklė kalbai, jos galimybėms ir joje slypinčiai galiai, kuria disponuoja istorijos pasakotojas – net jei jis tėra elegantiškas nusikaltėlis. 

Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ 1955 m. Paryžiuje išleido leidykla „Olympia Press“, rankraštį prieš tai atmetus penkiems amerikiečių leidėjams. Vėliau skandalingai pagarsėjusi knyga kurį laiką buvo uždrausta įvairiose šalyse, tačiau ilgainiui tapo kultine ir šiandien ją rastume kone kiekviename geriausių pasaulio literatūros kūrinių sąraše. Romanas ne kartą lietuviškai buvo pasirodęs verstas iš rusų kalbos. Šį kartą publikuojamas naujas Laimanto Jonušio vertimas iš angliškojo originalo.