Tarptautinį pripažinimą pelnęs lietuvis išeivis skulptorius Adomas Raudys-Samogits savo kiek beletrizuotų atsiminimų knygoje aprašo ryškiausius penkerių metų bendravimo su pasaulinio garso skulptoriumi litvaku Žaku Lipšicu (Jaques Lipchitz) epizodus. Paskutiniaisiais Ž. Lipšico gyvenimo metais jo padėjėju dirbęs ir artimai su juo susibičiuliavęs A. Samogits, nevengdamas ir pikantiškesnių detalių, nupiešia gyvą ir paveikų profesinės bei buitinės kasdienybės fono įrėmintą iškiliojo skulptoriaus portretą. Knygoje atpasakojamuose autoriaus pokalbiuose su Ž. Lipšicu atsiskleidžia pastarojo gyvenimo ir meno filosofija, savojo kūrybinio kelio vertinimas, pateikiama nemažai biografinių faktų ir detalių. Atsiminimuose atkuriama ir to laikotarpio (XX a. 7–8 dešimtmečio sandūros) vienos iš žymiausių pasaulinės skulptūros kūrybinių dirbtuvių ir tarptautinių simpoziumų vietų – Pietrasantos miesto ir jo apylinkių atmosfera su pasakotojo akiratyje sušmėžuojančiomis pasaulinėmis meno žvaigždėmis. A. Samogits, dėkodamas likimui už tokią reikšmingą ir neįkainojamą pažintį, neslėpdamas pagarbos ir susižavėjimo, laiko Ž. Lipšicą didžiausiu savo mokytoju, padariusiu lemiamą įtaką ir jo paties kūrybinei biografijai.