Vienas svarbiausių Lietuvos istorijos miestų, naujų politinių ir tautinių vėjų išstumtas už dabartinės Lietuvos teritorijos ribų, atveria savo vartus nuostabiam pasakojimui, sudėliotam iš tikrų įvykių ir pasodrintam fantazija apie Gardino velniu vadintą Antaną Tyzenhauzą, jo bendražygius, priešus, mylėtas, globotas moteris ir slaptoje celėje numarintus gabiausius krašto jaunuolius. Romane susiduria ir persipina skirtingais šimtmečiais besiplėtoję gyvenimai ir įvykiai – XVIII a. LDK seimų miesto Gardino, jo seniūno Antano Tyzenhauzo, provaikaičio Felikso ir jo epileptiko sūnaus, sovietmečiu atvykusių iš Vilniaus į Gardiną ieškoti protėvio paslėptos brangenybių skrynutės, gyvenimo istorijos.

XVIII a. pabaigoje A. Tyzenhauzas Gardino priemiestyje Gorodnicoje pasistatė didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, užsimojo gūdžiame Respublikos užkampyje pražydinti pramonės ir kultūros žiedus, nustebinsiančius įnoringąją Vakarų Europą...

XX a. pabaigoje į Gardiną atvykęs ir archyve įsidarbinęs Feliksas Tyzenhauzas suranda ir perrašo A. Tyzenhauzo laiškus, kuriuose ieško patarimo, kaip išgydyti epilepsija sergantį sūnų, nuo kurios kadaise kentėjo ir jo garbusis protėvis. Nors stebuklingo recepto jis neranda, tačiau perskaito Gardino seniūno saugotą paslaptį apie priemiestyje paslėptą lobių skrynutę.

Nuo Gardino miesto menių, kambarių ir užkaborių, daiktų ir senų rakandų nužertos dulkės atidengia ištisos giminės gyvenimo kroniką, sudėtą į magišką pasakojimą, kuris lyg laiko mašina perkelia į XVIII amžiaus LDK, su autentiškais kvapais ir skoniais, rūmų ir rezidencijų blizgesiu bei jų intrigomis ir paslaptimis, nepaleisdamas iš savo kerų ir nepalikdamas abejingų.