Tai pirmoji biografinė knyga apie žinomą poetą, vertėją, žemininkų kartos atstovą Eugenijų Matuzevičių (1917–1994), šiemet minintį šimtmečio jubiliejų. Poetas visam gyvenimui įsišaknijo Krinčine, Pasvalio r., – čia įkurtas memorialinis muziejus-sodyba. 

Kaip ir mūsų Valstybė, poetas išgyveno sunkų, pasaulinių kataklizmų, kančių ir skausmo persmelktą laikotarpį, jam teko pajusti vis labiau veržiančius komunistinio režimo gniaužtus. Tikėjimas humanizmu, poetiniu žodžiu, atvirumas ir ištiesta pagalbos ranka kitam kūrėjui Eug. Matuzevičiui leido išlikti savimi. 

Poeto eilėraščiuose vyraujančios intymios išpažintys, kaip jūra banguojanti melodika, gamtos didybė ilgainiui įsirėžė į lietuvių sąmonę. Išpažįstamos vertybės, visada pakylančios aukščiau ideologijos, pažiūrų, tarsi būtų antilaikiškos, antiistoriškos, – meilė, draugystė, nusivylimas, kančia, lemtis, tikėjimas poezijos žodžiu, kurio šaknys giliai įauga į kuriančio žmogaus būtį, savo tautos gimtąją, savąją žemę.