Šiaip ar taip, montažas turi dvi neatsiejamas funkcijas: pasakoti ir ritmiškai apibendrinti pasakojimą. 

Remdamasis šiomis dvilypėmis funkcijomis, savo VGIKo mokymo programose ir ankstesniuose straipsniuose montažo tipus klasifikuoju į du „stulpelius“. Viename iš jų nagrinėjami pasakojamojo (vaizduojamojo) montažo porūšiai. Kitame – to, kaip gali kisti apibendrinantis vaizdinis montažo vaidmuo, porūšiai, tokius pokyčius suvokiant kaip keičiančius ritminį pradą, kurį anksčiau apibūdinome kaip netampančio abstrakcija apibendrinimo ribą.