1918-ųjų metų pabaigoje iš Kaukazo fronto į Lietuvą grįžo štabskapitonas Jonas Petruitis.

Po trumpos Šiaulių apskrities milicijos viršininko karjeros, pasibaigusios kalėjime miestą užgrobus bolševikams, ištrūkęs į laisvę 1919 m. pradžioje jis įstojo į Lietuvos kariuomenę ir iki 1920 m. pabaigos nuėjo kelią nuo Antrojo pėstininkų pulko kuopos vado iki pulko vado.

Dviejų tomų J. Petruičio atsiminimai bendru pavadinimu „Mūsų žygiai“ buvo išleisti po keliolikos metų kovoms pasibaigus.

Pirmajame tome yra J. Petruičio atsiminimai apie kovas su Raudonąja armija dėl Panevėžio, Kupiškio bei pulko žygį per Aukštaitiją iki Daugpilio. Taip pat aprašomos kovos su kitu priešu – bermontininkais 1919-ųjų rudenį, prisimenant mūšius prie Šiaulių ir bermontininkų palydėjimą per Žemaitiją.

Be to, knygoje publikuojamas prof. Remigijaus Misiūno straipsnis apie tarpukario Lietuvos spaudoje kilusią polemiką, pasirodžius J. Petruičio atsiminimų leidimui.