Pulkininkas Jonas Petruitis atsiminimų knygoje aprašo kovas su Lenkija, kurios ir anuomet, ir dabar vertinamos skirtingai. Ar tai katastrofa prie Augustavo ir Seinų, ar kovos su želigovskininkais, kurių epicentre atsidūrė J. Petruičio vadovaujamas, stipriai nukraujavęs antrasis pėstininkų pulkas – tai kovos, kurių nenorime prisiminti, ir tos, kuriomis didžiuojamės.

Apibūdindamas atsiminimus jų autorius teigė: šiame mano atsiminimų žiupsnelyje skaitytojas nieko gera neras: vien tik mūsų pa¬čių padarytas klaidas. Iš anksto atsiprašau as¬menis, kurie paliesti, gal ir užsigaus, bet aš, ra¬šydamas apie mūsų veikimą, anaiptol nenoriu ko nors įžeisti, tik trokštu įvertinti patį veiksmą. Juk tik tas niekad neklysta, kas nieko nedirba. Vien tik šaukti, kad viskas buvo labai gerai, bū¬tų didelė netiesa. Kiekvieną rimtesnį dar¬bą dirbdami, visada sutiksime ir rimtų kliūčių, ypač tokį darbą, kuriame trūksta patyrimo. An¬tra vertus, iš mūsų padarytų klaidų mes patys, ypač mūsų vaikai, turėsime ko pasimokyti.

Ši atsiminimų publikacija parengta su prof. Remigijaus Misiūno komentarais, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklėmis. Be to, čia yra pulkininko giminaitės prof. Elenos Macevičiūtės straipsnis, pasakojantis J. Petruičio ir jo plačios giminės istoriją.