5/5

Irena

„...tai, kas mes esame, ir yra atmintis. Visa mumyse susisluoksniuoja. Net tai, ko neatsimename. Tik atsispyrę atminties, galime mąstyti. Tik ji iš chaoso padeda sukurti ateitį.“ Tai eilutės iš romano, kurį ką tik baigiau skaityti. Dar negaliu sudėlioti visų minčių. Tiek daug ten visko! Iš kur autorės galios, potyrių ir įspūdžių versmės, pažinimo ir supratimo klodai ?! Koks žodynas, kokia sakinių žaismė ar pynė, – ornamentika! Skaitydama dažnai net ir nelabai galvojau, kas sakoma, pasakojama, – traukė, viliojo jausti ir girdėti, kaip tai daroma; stilius tarsi panardindavo.... Gal iš dalies ir dėl to, kad nesu detektyvų mėgėja, o gal dėl to, kad pakankamai negalėjau (gal ir nenorėjau) išsiaiškinti visų veikėjų genealogijos, tarpusavio ryšių (matyt, prie to dar sugrįšiu). Kita vertus, toji meninė „painiava“ (nežinau, ar taip galima apibūdinti) iš tiesų slepia didelę išmintį, išsako didžiulę tiesą apie mūsų santykius, apie mus pačius, apskritai apie pasaulio tvarką/netvarką ir taisykles/netaisykles, – apie daug ką, kas pažinu ir/ar nepažinu, apie ką tariamės suprantantys, o iš tiesų tik ieškantys, tik bandantys suprasti ir atrasti, tik daug ką slepiantys nuo savęs ir kitų...Sudėtinga knyga. Būtų įdomu perskaityti, kaip vertina, analizuoja literatūros kritikai. Kol kas neaptikau. O čia buvo mano pirmi įspūdžiai.