Rumunija, Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečius, šalies gyventojus, slegia nežinia ir baimė. O pagrindinis knygos herojus trokšta atsidurti ten, kur jo niekas nepažįsta, trokšta pabėgti iš gimtojo kaimo ir namų. Jis sako: „Visa, ką turiu, nešiojuosi su savimi.“ Taip pasakojimas prasideda ir tęsiasi penkerius metus, kuriuos jaunuolis praleidžia lageryje. Gyvenimas čia, Rusijos glūdumoje, nesustoja: sunki kasdienė rutina ir slegia, ir atneša savotiškų džiaugsmų, atskleidžia žmogaus mintis ir jausmus. Jaunuolis suvokia: iš tikrųjų lageris – marga žmonių minia, trokštanti meilės ir duonos, šilumos ir poilsio, siekianti būti graži ir madinga, mokanti linksmintis ir ištverti, galinti svajingai šokti ir negailestingai nukirpti gyvenimo siūlą.