Ši knyga – apie pozityvų protą, kurį daug kas būtų linkęs tapatinti su moksliniu ir priešinti metafiziniam, apie pozityvistinę filosofiją, šios filosofijos ir jos palikimo reikšmę. Knygoje nagrinėjama pozityvizmo raida nuo Davido Hume’o iki Rudolfo Carnapo, tos raidos vidiniai ir išoriniai veiksniai, tiriamos skirtingos pozityvizmo formos ir aiškinami jo santykiai su kitomis filosofijos kryptimis, tiek palyginti artimomis, tokiomis kaip marksizmas, pragmatizmas, kritinis racionalizmas, analitinė filosofija, istorinė mokslo filosofijos mokykla, tiek tolimesnėmis – kritine teorija ir postmodernizmu. Joje ryškėja naujo, nestandartinio, pastarųjų trijų amžių filosofijos plėtros vaizdo kontūrai. Knygoje analizuojama ne tik pozityvaus proto įtaka filosofijai, bet ir kitiems kultūros reiškiniams: gamtos ir socialiniams mokslams, teisei, literatūrai, dailei, architektūrai, politikai, religijai ir kasdieniam gyvenimui.