Visame pasaulyje garsus menininkas Vikas Kempas pasikliauja savo keturiais vaikais nuo tada, kai jų motina mirė, kai jie buvo maži. Neta, vyriausia, advokatė, visad prižiūrinti savo brolį ir seseris; Suzana – namų šeimininkė, gamina maistą ir tvarko namus tiek savo šeimai, tiek tėvui; dėl žlugusių meninių ambicijų brolis Gusas metė karjerą ir įsidarbino Viko studijoje pagalbininku; o jaunėlė Airisė viską meta vos tik paskambinus tėvui.

Kai Vikas pasikviečia vaikus pažadėdamas svarbių naujienų, jie tikisi, kad tėvas tuoj pasakys, jog baigė paslaptingą šedevrą, kuris, jo teigimu, bus jo karjeros viršūnė. Vietoj to, jis pareiškia, kad tuokiasi iš naujo. Bela Mėja, jo būsima žmona, iš pažiūros graži ir miela, kolegė menininkė. Tačiau jai vos dvidešimt septyneri, o Vikui per septyniasdešimt. Kai jo vaikai išdrįsta išreikšti susirūpinimą, Vikas su Bela Mėja išvyksta į jo vasarnamį Italijoje, Ortos saloje ir nutraukia ryšį. Po šešių savaičių jis randamas negyvas. Nėra jokių testamento ar pažadėto paskutinio paveikslo ženklų.

Neta, Suzana, Gusas ir Airisė susirenka vaikystės name prie Ortos ežero, kad išsiaiškintų, kas įvyko, ir pasiruoštų pargabenti tėvo kūną namo. Jie praleidžia vasarą laukdami, gyvendami po tuo pačiu stogu, kur ką tik gyveno Bela Mėja. Čia jie yra priversti susidurti su Viko palikimu ir senomis traumomis, kurias patyrė būdami jo vaikais. Kartu jiems ramybės neduoda, kas iš tiesų yra Bela Mėja? Ar ji tokia moteris, kokia ją laikė jų tėvas? O gal ji jėga, kuri visam laikui sunaikins šeimą? Kiek ilgai gali išsilaikyti jų seni ryšiai?