„Ką reiškia būti rusu? Kokia Rusijos vieta ir jos misija pasaulyje? Ir kur ieškoti tikrosios Rusijos? Europoje ar Azijoje? Sankt Peterburge ar Maskvoje? Caro imperijoje ar purve paskendusiame vienos gatvės kaime?“ – knygos „Natašos šokis“ įžangoje klausia istorikas, kuris yra daugelio knygų apie Rusiją, Europą autorius.

Orlando Figesas ieško atsakymų plačiai tyrinėdamas Rusijos istoriją, gilindamasis į Rusijos XVII–XX a. įvykius per rusų kultūros istoriją, pasitelkdamas meną, grožinę, mokomąją literatūrą, dienoraščius, laiškus, memuarus. Tai „prakeiktieji klausimai“, kurie, pasak autoriaus, Rusijos kultūros „aukso amžiuje“ kamavo kiekvieną rimtą rusų rašytoją, literatūros kritiką ir istoriką, tapytoją ir kompozitorių, teologą ir filosofą – nuo Puškino iki Pasternako. Tai klausimai, „glūdintys po šioje knygoje pateiktų meno kūrinių paviršiumi“.

Knyga prasideda rusų rašytojo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ veikėjos Natašos Rostovos liaudišku šokiu valstiečio lūšnelėje. Ši mizanscena atskleidžia elitinėje šeimoje užaugusiai merginai nepažįstamą pasaulį, nes tokių šokių ji nebuvo mokyta. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas – europietiškos aukštesniųjų klasių kultūros ir rusiškos valstiečių kultūros – nuolat išnyra netikėčiausiose situacijose.

Knygos sandarą autorius vadina kultūrine interpretacija. Aštuoniuose pagrindiniuose skyriuose jis rašo apie europietiškąją Rusiją, Petro I reformas, Sankt Peterburgo statybas, skirtumus tarp Piterio ir Maskvos, apie 1812-ųjų vaikus, valstietišką santuoką, Čingischano palikuonis, sovietinę Rusiją ir Rusiją užsienyje. Sudėtingi santykiai tarp rusų aristokratijos, inteligentijos, valstiečių autoriui padeda atskleisti rusiškos nacionalinės tapatybės struktūrą, o kai kurios scenos, pasakojamos pačių rusų, pasižyminčios nežabota prievarta, žiaurumu, sukrečia skaitytoją protu nesuvokiamu požiūriu į žmogų ir jo gyvybę.

O. Figeso knygą „Natašos šokis“ naudinga perskaityti ir atsiribojusiems nuo rusų kultūros, ir tiems, kurie iki šiol ją garbina.