Lavija Šurnaitė rugsėjį skaitė ir rekomenduoja: „Gyvybė ceremonija“, „Namų taisyklės“ ir „Kudos“

Iki spalio 5 dienos Lavijos rekomenduojamoms knygoms PEGASO knygynuose ir pegasas.lt taikoma 40 % nuolaida. Pasiūlyme komunikuojama informacija yra skirta naujai prisijungusiems PEGASO klubo nariams. Tapkite PEGASO klubo nariu ir sutaupykite!

Sayaka Murat „Gyvybės ceremonija“

Viena keisčiausių, originaliausių, paveikiausių, visas emocijas ir mintis išjudinančių knygų, kokias teko skaityti.

Parašyta tokiu lengvu, tarsi morengas, orėtu stiliumi. Nuosaikia, mandagia, tarpais naivia, išlaikyta, būtent japonams būdinga maniera dėstomi šokiruojantys, šiurpą keliantys dalykai, lyg tai būtų taip įprasta ir kasdieniška žmonių pasauliui. Autorės vaizduotė pribloškia, provokuoja, kelia siaubą, bet tas gąsdinimas vyksta tokia švelnia ir elegantiška forma, kuri dar labiau trikdo – nes iš siaubo romano tu žinai, ko tikėtis, o čia... Tai tikrai neįtikėtinas vienas kitam prieštaraujančių dalykų ir pojūčių kokteilis.

Kai apie šią knygą užsidegusi pasakojau net keletui savo artimųjų, sulaukiau labai įvairių reakcijų, kurių buvo neįmanoma paslėpti. Kažkas juokėsi ir gyrė originalų autorės humorą, kitų veidus kraipydavo ne pačios maloniausios emocijos, buvo tokių, kurie sakė – „gerai gerai, jau užteks“. Žinoma, mano bėda buvo ta, kad perpasakodama knygos siužetines linijas (jų daug, nes tai apsakymų rinkinys), paserviruodavau tokį koncentratą, kurį tikrai sunkoka atlaikyti, kai bandai sutalpinti į penketą minučių. Bet iš tiesų, tai magiška ir didinga knyga, per visas tas provokatyvias alegorijas ir metaforas verčianti atsigręžti į pasaulį, kuriame mes patys gyvename. Suvokti, kokiu nepavejamu greičiu jis gali keistis arba jau keičiasi. Kas buvo tabu vakar, gali tapti absoliučia norma jau rytoj. O gal net šiandien. Ir tai tik viena žmogiškoji aktualija, o knygoje jų klodai.

Knygos eilutės parašytos lakonišku, neperkrautu stiliumi, be penkiaaukščių sakinių ar minčių išvedžiojimų, bet tarpai „tarp eilučių“ palikti tokie gilūs, kad juose gali praleisti valandų valandas, paveiktas autorės knygoje piešiamų žodinių gyvenimo paveikslėlių.

Titulinis apsakymas „Gyvybės ceremonija“, kuriuo ir pavadinta visa knyga, gerai vožteli savo pasirinkta tema. Skaitydama jį išgyvenau krūvą paradoksalių jausmų, kurie provokavo ir mintis. Stemplėje besisukantis gumulas buvo beveik nuolatinis palydovas, kol skaičiau šį apsakymą. Bet ar buvo minčių mesti į šalį? Nė karto! Ši knyga tikras patyrimas. Vienas įsimintiniausių – kad tame pačiame knygos puslapyje gali ir šlykštėtis pasakojamais dalykais, ir juoktis iki isterijos.

Sąmoningai nė žodžiu neužsimenu jums apie apsakymų siužetus, nes net vienas mano pasakytas žodis, rizikuoja nuskambėti lėkštai, primityviai, ir sumenkinti tikrąsias autorės intencijas - ką ji pati norėjo perduoti šia knyga skaitytojams.

Jodi Picoult „Namų taisyklės“

Pirmoji pažintis su Jodi Picoult įvyko prieš dvidešimt metų, per jos knygą  „Devyniolika minučių“. Simpatija įsižiebė tokia didelė, kad vėliau, kone vieną po kitos perskaičiau dar apie dešimt šios autorės romanų, o lygiai tiek ir dar augiau liko neskaitytų. Po ilgos pertraukos knygyne tarp leidyklos naujienų pamačius Picoult „Namų taisykles“, užplūdo nostalgija ir prisiminimai, kaip negailestingai grauždavau šios autorės knygas. Ir ką gi, rašytojos plunksna nė kiek neatšipo – ją tiesiog labai įdomu skaityti.

Picoult niekada netraukė lengvos, patogios, vieną tiesos pusę turinčios temos. Kuo tema socialiai sunkesnė, dygesnė, tylesnė, tuo šiai autorei ją svarbiau ir patraukliau gvildenti savo romanuose. Palietus labai daug ir įvairių visuomenę jaudinančių dalykų, šį kartą autorės akiratyje – autizmas, o tiksliau Aspergerio sindromą turintis vaikas, jo vieniša mama ir neurotipinis (kitaip tariant sindromų neturintis) jaunesnis brolis.

Apie autizmą ar jo spektro sutrikimus vis dažniau kalbame ir Lietuvoje. Man pačiai radijo laidose teko kalbinti mamų, auginančių vaikus autistukus (kaip jos pačios meiliai juos vadina). Būtent mano girdėtos tikros istorijos tapo gyvu liudijimu šios knygos pasakojimui – tėvai nepakėlė vaiko kitoniškumo ir mamos liko su atžalomis vienos. Ši istorija atskleidžia keletą skirtingų pozicijų ir matymo taškų žmonių, kurių gyvenimus paveikia Aspergerio sindromas: tas, kuris šį sindromą turi ir tie, kurie gyvena šalia to, kuris turi. Visi jie veikiami to paties scenarijaus, iš kurio neturi pasirinkimo ištrūkti. Bet ar keistų tą scenarijų jei galėtų? Jei egzistuotų laiko mašina, ne tik grąžinanti į praeitį, bet dar ir gebanti tą būtąjį laiką „paremontuoti“.

Girdint apie vaikus autistus, dažniausiai įsivaizduojami nedidelio amžiaus vaikai - darželinukai ar pan. Bet kaip atrodo suaugusio autisto gyvenimas? Kai keturmetis tampa aštuoniolikmečiu, keliomis galvomis praaugusiu savo mamą ir sveriančiu kaip subrendęs vyras. Kai bijai, nekenti, ar tave iš proto veda tie patys dalykai kaip vaikystėje, bet dabar tu esi didelis žmogus, o jėga ir neigiamos emocijos, kurias tavyje provokuoja autizmas, išauga proporcingai su tavo ūgiu ir svoriu...

Jautriai, bet be pagražinimų autorė atskleidžia savo romano veikėjų kasdienybę, būdą, charakterius, skaudulius, nesibaigiantį nuovargį... ir meilę. Nepaisant visko. Ir taip nelengvą šeimos kasdienybę įsuka žmogžudystės byla, kurios baigtį tarsi programuoja visuomenės stereotipai. Bet tiesa nepaaiškės tol, kol neužversite paskutinio knygos puslapio.

Rachel Cusk „Kudos“

Ar žinote, kas yra „kudos“? Aš nežinojau, taigi teko pasidomėti. Palieku šią proto mankštą ir jums. :)

Jei kai kurių knygų pavadinimus anksčiau ar vėliau iššifruoji, paaiškėja, kodėl ji buvo pavadinta taip, o ne kitaip, dėl šios knygos liko šiokia tokia mįslė. Bet nuo to, ko gero, tik dar įdomiau. Šis romanas lyg gyvenimo atspindys – planuotai neplanuota, su scenarijumi, kuris nežinai, kada padarys posūkį, kas tame posūkyje tavęs lauks, ką ten sutiksi, išgirsi, pamatysi, bet pats liksi nepapasakojęs.

Rašytoja būtent taip atsiskleidžia šiame savo kūrinyje, nieko nepasakodama apie save, tampa veidrodžiu su tinkamu apšvietimu kitų žmonių istorijoms reflektuoti. Tai nėra tipinis romanas, kur dėstoma fabula su visomis savo sudedamosiomis. Tai intymus, pirmu asmeniu pasakojamas brėžinys, kurio dėmenys tampa ne „aš“ herojus, o kiti sutiktieji.

Oro uoste, lėktuve, konferencijoje ar tiesiog pakeliui sutiktas žmogus, tai vaikščiojantis romanas, kuriame nėra nieko paprasto ir aiškaus. Neretai kiti mums atrodo, kaip nuostabi iliuzija: be bėdų, nesėkmių, nepatogumų, skaudulių iš vaikystės ar suaugusiojo santykių su kitais ir savimi. Ar jums patinka žaidimas spėlioti, koks yra žmogus ir kokia jo gyvenimo istorija, nors tą asmenį matote pirmą kartą gyvenime? Kartais taip, o kartais net labai ne. Bet žmonėms tai nė motais! Jiems žymiai lengviau išsipasakoti pirmą kartą gyvenime sutiktam žmogui nei savo artimajam ar psichologui. Tos istorijos gali slėgti, erzinti, nusibosti, bet gali ir įkvėpti, padrąsinti, pakeisti požiūrį į nusistovėjusius dalykus. O tuomet ir supranti, kad kiekviena tokia istorija, kokių emocijų bebūtų lydima, galiausiai ir tampa tau tuo „kudos“.