Nematomi miestai – tai keliautojo vizionieriaus Marko Polo pasakojimai totorių imperatoriui Kublai Chanui. Melancholiškasis imperatorius, suvokęs, kad beribė jo galybė nesustabdys imperijos garmėjimo į pragaištį, žaidžia šachmatais su pasaulio tyrinėtoju ir klausosi jo istorijų apie neregėtus miestus: Armilą, kuri primena miestą, sudarytą tik iš vamzdynų, išsiraizgiusių ten, kur turėtų stovėti namai; Oktaviją, miestą-voratinklį, pakibusį virš bedugnės; Teklą, be perstojo statomą, kad tik nepradėtų griūti; arba Andriją, taip tobulai atkartojančią dangaus kūnų išsidėstymą, kad bet koks pakitimas mieste lemia naujoves tarp žvaigždžių. Ir begales kitų miestų, neįmanomų ir, rodos, galinčių egzistuoti tik sapnuose.

Labiausiai Marką Polą domina priežastys, dėl kurių žmonės susitelkia į miestus, visad talpinančius ne tik gyventojus, bet ir jų atsiminimus, troškimus, idėjas ir istorijas. Tad jo kelionių atpasakojimai tampa alegorijomis ir apmąstymais apie kultūrą, kalbą, laiką, atmintį, mirtį ir, visų svarbiausia, žmogiškąją gyvenimo patirtį, kuri lyg siūlas sujungia istoriją ir fantastiką, meną ir kasdienybę, tai, kas archajiška, ir tai, kas futuristiška.

Šis iš pasakojimų apie sapniškus miestus ir dviejų didžių mąstytojų pokalbio sudarytas romanas – poetiška legendinio italų prozininko Italo Calvino duoklė beribei vaizduotei ir žmonių bei miestų slėpiniams.

Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš troškimų ir baimių, nors jų diskurso gija paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir kiekvienas daiktas juose slepia kažin ką kita.