Tik iš šalies gali atrodyti, kad draudimo verslas sausas, neįdomus ir jame nėra neįprastų, intriguojančių istorijų. Kita vertus, šio verslo savitumas, leidžiantis draudimo bendrovių darbuotojams po draudžiamųjų įvykių draudimo sutarties sąlygas traktuoti laisvai ir neretai klientams nepalankiais aspektais – esą draudikas neprivaląs mokėti draudimo išmokos arba galįs ją mažinti, nelaimę patyrusiam asmeniui sukelia neigiamą reakciją. Tuo tarpu apsidraudusiajam rūpi tik du dalykai: kada jis gaus išmoką už patirtus nuostolius ir kokio dydžio ji bus.

Knygos „Nematomos draudimo polisų pusės“ autorius V. Valiauga daugiau kaip dešimtmetį draudimo versle buvo trečiasis asmuo, t. y. draudimo brokeris, ir ne vienoje situacijoje buvo atsidūręs tarsi tarp priekalo ir kūjo,  šmaikščiu, lengvu stiliumi pasakoja apie draudimo verslo specifiką, pirmųjų Lietuvoje draudimo brokerių pastangas sudominti klientus ir  įtikinti, kad be brokerių paramos jie gali pasijusti kaip keleiviai, šaltą žiemos naktį pasiklydę miške, kuriame šmirinėja vilkai. Aprašomos  istorijos tarsi nukelia skaitytoją į ringą, kuriame kovoja du nesutaikomi priešai: draudikai ir draudimo brokeriai. Prizas – draudimo verslo aukso fondas, klientai.

Draudikų ir brokerių kova įdomi ir turi praktinės naudos žiūrovui, nes istorijos, kuriose aprašoma, kaip yra tekę nukentėti draudimo verslo silpniausiam dalyviui – klientui, paskatins labiau gilintis į neretai mechaniškai pasirašomas draudimo sutartis. Juk kiekvienas ten parašytas žodis – aukso vertės, kai ištinka nelaimė.

Knygos skyriuje „Į Lietuvą – vokiškas verslas“ autorius trumpuose pasakojimuose labai vaizdžiai, su humoru aprašė pirmosios užsienio kapitalo draudimo bendrovės „Draudos“ (nuo 2001 m. – „ERGO Lietuva“) akcininkų iš Frankfurto pastangas Lietuvoje taikyti tuos pačius darbo principus, kuriais jie vadovavosi tėvynėje – Vokietijoje. Pradžioje vokiečiams buvo sunku suvokti, kad jie ir lietuviai, dirbantys „Draudoje“, yra iš skirtingų pasaulių – Vakarų ir Rytų, todėl buvo neišvengta nemažai nesusikalbėjimų, kurių per dieną, savaitę ar mėnesį nebuvo įmanoma panaikinti. Tačiau tai nesumenkino vokiečių indėlio į mūsų šalies draudimo verslą, diegiant vakarietiškus darbo principus.

Knygoje rasime ir autoriaus požiūrį į žurnalistų, rašančių draudimo verslo temomis, darbą. Kai kurių neprofesionaliai parašyti straipsniai kuriam laikui sutrikdė įprastą ritmą šalies draudimo rinkoje. Yra ir pasakojimų, kaip žiniasklaidos dėka visuomenė sužinojo apie Lietuvoje naują draudimo brokerių instituciją arba tai, kaip vieną draudimo bendrovę mokėti draudėjui išmoką paskatino ne Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, o... žurnalistas.

74 knygos pasakojimuose rasime gerai pažįstamų politikų, visuomenės veikėjų, verslininkų pavardžių ir bendrovių pavadinimų.