Šiame drąsiame, įmantriame kūrinyje religija ir filosofija susipina su žmogiškosiomis aistromis. Bemaž neįtikima gnostiko, kuproto nykštuko Pepės, istorija nukelia į Renesanso epochą. Gimęs ir užaugęs vargingame lūšnyne, linksminęs žiūrovus išsigimėlių cirke, romano pagrindinis veikėjas galiausiai tampa popiežiaus Leono X dešiniąja ranka.

Pepė vedžioja skaitytoją po XV–XVI a. sandūros Italiją ir pažindina su gilų įspaudą pasaulio istorijoje palikusiais menininkais, dvasininkais ir kitais žymiais veikėjais. Tačiau Renesansas čia ne visai toks, kokį įsivaizduojame: jis žiaurus, purvinas ir beprotiškas. Tai inkvizicijos klestėjimo, prekybos indulgencijomis ir Bažnyčios skilimo laikotarpis. Negana to, D. Madsenas talentingai – bus manančių, kad net šventvagiškai – į dogmų suvaržytą Dievo tarnų gyvenimą įpina vulgarumo, sekso scenų ir, be abejo, meilės.

Ir kas gali patvirtinti, kad tai vien talentingo rašytojo pramanai? Viena aišku: danų kilmės britų filosofas ir teologas D. Madseno slapyvardžiu rašo genialiai – pasakojimas įtraukia, net jei iš pirmo žvilgsnio pasirodo nemalonus. Taip, knyga gali kelti ir tokį įspūdį. Tačiau smalsus, perspėjimų nepabūgęs skaitytojas netruks pastebėti, kad po kandumo priedanga slypi jaudinantis švelnumas, nepatogiai drovi, tačiau tikra dviejų labai skirtingų žmonių – popiežiaus ir jo tarno – draugystė.