Knygoje pristatoma Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėlių istorija nuo priverstinio pasitraukimo iki grįžimo namo. Karo metais daugiau nei pusė milijono įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių gyventojų iš Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Jų egzodas truko beveik dešimtmetį – nuo 1914 iki 1922 metų, kai baigėsi oficiali pabėgėlių repatriacija iš Sovietų Rusijos. Šią priverstinę Lietuvos gyventojų migraciją, nors ir įtraukusią kone kas ketvirtą krašto gyventoją, šiandien visuomenė primiršo, nes ją užgožė vėlesni, ne mažiau skausmingi istoriniai įvykiai. 

Primindami ją autoriai aptaria ne vien lietuvių, bet ir kitų Lietuvos tautų pabėgėlių patirtis, ypatingą dėmesį skirdami paprastiems žmonėms – kaip jie traukėsi, kaip gyveno vokiečių okupuotame krašte ir Rusijos gilumoje, kaip grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Knygoje išsamiai nagrinėjama, kaip karas ir revoliucija veikė pabėgėlių tapatybes; aiškinamasi, kaip atsidūrus tarp svetimtaučių ir kito tikėjimo žmonių kito jų bendruomeniškumas, kaip karas keitė supratimą, kas yra „imperija“ ir „tėvynė“, kaip grįžusiuosius priėmė nepriklausoma Lietuva. 

„Nojaus arka“ – iki šiol išsamiausia studija apie Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos pabėgėlius. Joje apibendrinamos įvairiuose istorikų darbuose pabirusios žinios, koreguojamos istoriografinės pozicijos, įtraukiama naujų mažai tyrinėtų šaltinių. Skaitytojui atveriama skausminga, bet plati ir spalvinga vieno Lietuvos istorijos dešimtmečio panorama.