Tos mergaitės nebėra, Dinai. Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu. O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu.

Taip baigiasi 1999 m. Tomo Arūno Rudoko (1966–2012) apsakymas „Kelyje“, kartu simboliškai užbaigdamas ir ankstyvąjį jo kūrybos laikotarpį.

Į šią rašytojo kūrybos rinktinę įtraukti geriausi jo ankstyvosios prozos kūriniai, tarp kurių – ir debiutinė apysaka „Autodafė“, 1988 m. išleista šiems laikams neįsivaizduojamu 45 000 egz. tiražu, ir anksčiau niekur nepublikuoti kūriniai, po autoriaus mirties rasti tarp jo rankraščių.

Rinktinės noveles ir apsakymus, parašytus šnekamąja gatvės kalba, bet išlaikančius aukštosios prozos stilių, sieja skausmingos gyvenimo prasmės, t. y. savojo kelio, paieškos, pažįstamos iš J. Kerouaco romano „Kelyje“ – šią knygą autorius vadino naujuoju savo kartos testamentu.