„Nuolankiai prašau Tamstą dovanoti mano bausmę ir mane paleisti į laisvę. Prižadu daugiau nepirkti, kol gyva būsiu, nei baltinių, nei segtukų ir netaupysiu pinigų“, – tokiais žodžiais savo malonės prašymą LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui baigė kaunietė Č., nuteista penkeriems metams laisvės atėmimo už spekuliaciją, o tiksliau – rengimąsi spekuliuoti: „<...> laike kratos pas nuteistąją buvo rastos 10 kombinė, kurias įsigijo spekuliacijos tikslams.“

Buvo 1954 m.

Šis absurdiškas vaizdelis – visą sovietų okupuotos Lietuvos visuomenę apgaubusios naujos realybės iliustracija. To, ką sovietų ideologai vadino socialistinės visuomenės formavimu, ką šiandieną galima įvardyti homo sovieticus kūrimu. To, ką mes pavadinsime verslumo žudymu. Tokio nusikaltimo aukomis Lietuvos žmonės tapo jau pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Ilgainiui režimo diktuojama prievarta įgavo vis bukesnes formas. Jau nebebuvo kalbama apie privačias įmones, į lagerius išvažiuodavo ir tie, kurie turguje parduodavo ne savo užaugintus grūdus ar obuolius. Stalinui baigiant savo dienas, milicininkai Lietuvoje gaudė net tuos, kurie „ruošėsi spekuliuoti“ – „pirko daugiau, nei reikia eiliniam piliečiui“.

Istoriko ir publicisto Dariaus Indrišionio dokumentinis tyrimas – žvilgsnis į tai, ką bandė padaryti sovietai ir kodėl jiems, laimė, nepavyko savo kėslų įgyvendinti.

Darius Indrišionis (gim. 1993 m.) – istorikas ir publicistas. 2024 m. VU Istorijos fakultete apgynė disertaciją „Nelegalios ekonominės praktikos Lietuvos SSR 1940–1953 m.“ Rašo apžvalgas ir straipsnius žiniasklaidos portaluose bernardinai.lt, LRT.lt, delfi.lt. Pagrindinės interesų kryptys – sovietmetis, visuomenės traumos, atminties ir užmaršties vietos Lietuvos istorinėje sąmonėje.