Romane „Oda“ karas dar tęsiasi, bet jo baigtis jau aiški. Bombos tebekrinta, bet krinta jau ant kitokios Europos. Vakar niekam nereikėjo klausti, kas budelis, o kas – auka, bet štai dabar gėris ir blogis netikėtai paslėpė savo veidus, o naujas pasaulis dar tik veriasi... Šios istorijos pasakotojas tikras tik dėl vieno: jis žino, kad nieko nežino. Jo nežinojimas yra jo išmintis. —Milan Kundera 

Curzio Malaparte („atsidūręs blogojoje pusėje“ – it. mala parte, tikr. Kurt Erich Suckert, 1898–1957) – italų rašytojas, poetas, karys, karo korespondentas. Vienas ryškiausių XX a. italų ir pasaulinės literatūros autorių. Antrojo pasaulinio karo metais Malaparte apkeliavo daugelį Europos šalių ir regėjo karo siaubą iš arti, savo knygose gilinosi į masinio smurto padarinius žmogaus psichikai ir visuomenei. Jo kūrybą galima įvardyti kaip savitą tikrovės ir fikcijos mišinį žvelgiant iš malapartiškos perspektyvos (o jo žvilgsnis dokumentinis ir drauge satyrinis, neretai netgi ciniškas). Milanas Kundera pavadino „Odą“ vienu pamatinių XX a. Europos romanų: „Savo žodžiais Malapartė giliai sužeidžia save ir kitus, romane kalba kenčiantis žmogus. Ne angažuotas rašytojas, o poetas.“ 

„Oda“ įvairiopai siejasi su Albert’o Camus „Maru“ ir Josè Saramago „Aklumu“. Tai tikroviška, kraupi Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti žmonijos egzistencijos alegorija. 1943-iųjų ruduo. Į Neapolį įžengia Sąjungininkai. Taip ilgai laukta laisvė, regis, turėtų prikelti bado ir skurdo nukamuotą miestą, tačiau žmonės priversti suvokti skaudžią tiesą – neapoliečiai tėra pralaimėtojai, ir su jais bus elgiamasi kaip su pralaimėtojais. Euforija ir iliuzijos išsisklaido, miestą apima moralinė epidemija. Nyksta etinės ribos ir žmogiškumas, miesto gyventojai ima rūpintis vien fiziniu išlikimu, ta „šlykščia oda“. Į šį visuotinį nuopuolio siautulį įsitraukia ir gamta, grasinanti pabaigti naikinti tai, ko neįveikė karas. Karo ir gamtos stichijų siautulyje apnuoginama pirmykštė žmogaus prigimtis, ją valdančios baimės ir instinktai. Autorius negaili kritikos nei savo tėvynainiams, nei Sąjungininkams, nei fanatikams ir prisitaikėliams, nei „rytdienos didvyriams“, nei sau, nei krikščioniškajai moralei ir europietiškajam išpuikimui, atvedusiam prie masinių aukų kapų ir naikinimo stovyklų. 

Nežinau, kieno našta sunkesnė – laimėtojų ar pralaimėjusiųjų. Tačiau dėl vieno dalyko esu tikras – pralaimėjusiųjų žmogiškoji vertė bus visada aukštesnė nei nugalėtojų. [...] Tais metais daug ir toli keliavau, tiek pralaimėtojų, tiek nugalėtojų šalyse, ir geriausiai jaučiausi tarp nuskriaustųjų. Ne todėl, kad man patiko mėgautis jų vargo ir pažeminimo vaizdais, bet todėl, kad įmanoma pakęsti ir priimti tik vargstantį ir pažemintą žmogų. Sėkme besimėgaujantis žmogus, patogiai įsitaisęs puikybės, valdžios ir šlovės soste, užsimetęs įžūlų nugalėtojo rūbą, yra koktus reginys. —Curzio Malaparte

Kiti “tikrosios” XX a. literatūros šedevrai