Pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį pagrindinė idėja, suteikusi kryptį Lietuvos užsienio politikai, buvo vadinamoji euroatlantinė integracija – stojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Kartu tai buvo ir šalies vidaus gyvenimą formuojanti jėga. Norėta „tapti europiečiais“, „grįžti į Europą“, nors niekada nebuvome nustoję jais būti ar iš jos išėję. Šis dešimtmetis tad praėjo Lietuvai vis būnant pakelėje į Europą. Tai buvo kultūrinė, moralinė, politinė, nors dažnai tik fasadinė kelionė. Lietuva per šį dešimtmetį sugebėjo taip ir netapti vakarietiška tose srityse, kur to iš tiesų reikėjo, ir su komjaunuolišku užsidegimu pasikeisti ten, kur keistis apskritai nebuvo reikalo. Atkūrus nepriklausomybę mylėta ir nekęsta, džiaugtasi iškovota laisve bei kentėta dėl sekusios neteisybės ir nusivylimų. Ši knyga – skvarbus amžininko žvilgsnis į stojimosi ant kojų ir reikšmingų permainų pažymėtą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Dešimtmetį, daugiausiai lėmusį tai, kokioje Lietuvoje gyvename ir šiandien.