Knygoje analizuojamas paklusnumo – kaip evangelinio patarimo ir socialinės normos – suvokimas ir raiška XIX a. antrosios pusės Lietuvoje veikusiose vyskupijose. Tiriamos Žemaičių (Telšių) ir Vilniaus vyskupijų dvasininkų sociokultūrinės laikysenos, analizuojama kunigystės samprata ir praktika.

Nagrinėdama paklusnumą kaip Romos katalikų dvasininkų sociokultūrinę laikyseną XIX a. antrosios pusės Lietuvoje, pirmiausia suvokiu, kad mano tyrimo objektas pačia plačiąja prasme – žmonės, Romos katalikų dvasininkai. Tai šimtai Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijų kalendoriuose surašytų vardų ir pavardžių. Žinomi ir nežinomi, garsūs ir tylūs. Jų paklusnumo patirtys Romos katalikų dvasininkų rengimo institucijose, o vėliau – tarnystėje, jų ištarmės, tekstai apie paklusnumą, apie jų pačių paklusnumą ir kitų paklusnumą jiems sudaro šio tyrimo istorinės analizės erdvę. Šioje studijoje man buvo svarbu parodyti, kaip potridentinės  Bažnyčios  samprata veikė XIX a. antrosios pusės Lietuvoje, kaip ji atsiskleidė dvasininkų tarnystėje, kaip joje atpažįstamas paklusnumas – evangelinis patarimas ir socialinė norma.