Istorija yra purvina ir klampi. Negalima to užmiršti, nes rytojaus katastrofos bręsta jau šiandien, apsimestinai taikiai.

Umberto Eco – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Garsiausi jo kūriniai – pasauline sensacija tapę romanai „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Prahos kapinės“; tačiau ir moksliniai autoriaus tekstai intriguoja ir žavi ne mažiau nei romanai.
Paskutinė U. Eco knyga „Pape Satàn aleppe“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985-ųjų iki 2016 metų sausio. Šie tekstai pasirodydavo kaip autorinė skiltis, apimdami patį plačiausią, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, temų spektrą – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, tamplierių, socialinių tinklų, taksi vairuotojų iki Charlie Hebdo ar Silvio Berlusconi. Regis, nėra temos, apie kurią Umberto Eco nebūtų rašęs. Knygoje „Pape Satàn aleppe“ sudėta daugiau nei 200 šių tekstų. Pavadinimas nurodo į Dante’ės „Pragarą“ – tai žodžiai, kuriuos ištaria Plutonas; iki šiol niekam nėra pavykę išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti. Taigi, anot U. Eco, daugybė šių laikų mūsų matomų ir patiriamų įvykių yra neiššifruojami. Interpretacijos negalimybė – internetinės anarchijos, šiuolaikybės vyravimo, socialinių tinklų beprotybės padarinys. U. Eco šmaikščiai, kritiškai, polemiškai preparuoja žiniasklaidą ir mūsų visuomenę.
Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.