„Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys. Jame atsiskleidžia visas pamišėliškas, pribloškiantis, iš vėžių išmušantis literatūros chuligano Ch. Bukowskio talentas. Siurrealistinis Niujorko padugnių gyvenimo ir Edgaro Allano Poe poetinės beprotybės mišinys sprogsta neįtikėtina galia, skaitytojų galvose ištaškydamas visus griežtus etikos bei estetikos štampus.

Skaityti šią knygą – tarsi išeiti į ringą prieš bokso čempioną. Kaliniai, lošėjai, vagys, prostitutės, juodadarbiai, girtuokliai ir poetai – Ch. Bukowskis rašo apie juos negailestingai, tačiau su humoru ir užuojauta. Jis nesiekia tyčia sukrėsti, tiesiog vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra, – siaubingai gražų, kupiną paprastos kasdienės beprotybės.

1983 m. Jungtinėse Valstijose pasirodęs Ch. Bukowskio apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“ buvo sudarytas atrinkus geriausius 1972 m. išleistos šio autoriaus knygos „Erekcijos, ejakuliacijos, ekshibicionizmai ir svarbiausios paprastos beprotybės istorijos“ (Erections, Ejaculations, Exhibitions, and General Tales of Ordinary Madness) pasakojimus. Sutrumpinti rinkinio pavadinimą pasiūlė ekstravagantiško italų režisieriaus Marco Ferreri filmas „Storie di ordinaria follia“, 1981-aisiais susuktas pagal šią knygą.


Bukovskis dėvi rudus apatinius. Bukovskis bijo lėktuvų. Bukovskis nekenčia Kalėdų Senio. Bukovskis pjaustinėja iš trintukų išsigimėlius. kai laša vanduo, Bukovskis verkia. kai Bukovskis verkia, laša vanduo. o, fontanų šventovės, o sėklidės, fontanais trykštančios sėklidės, o visuotine žmogaus šlykštybe, panaši į šviežią šunšūdį, kurio ir vėl ryte nepastebėjo batas; o galingoji policija, o visagaliai ginklai, o galingieji diktatoriai, o prakeikti visagaliai kvailiai visur ir visada; o vienišas vienišas aštuonkoji, o laikrodžių tiksėjime, kuris skverbiesi į visus mus, ramius ir sutrikusius, šventus ir užkietėjusiais viduriais, o valkatos, tysantys kančių skersgatviuose auksu žibančiame pasaulyje, o vaikai, kuriems lemta tapti bjaurybėmis, o bjaurybės, kuriems lemta tapti dar bjauresniems, o liūdesy, ginklų žvangėjime, o užsivėrusios sienos – nei Kalėdų Senio, nei Katytės, nei Stebuklingosios lazdelės, nei Pelenės, nei Pačių Didžiųjų Protų; kukū – tik mėšlas ir lupami vaikai bei šunys, tik šūdas ir šūdo valymas; tik gydytojai be ligonių, debesys be lietaus, paros be dienų, o dieve visagalis – tu įsigudrinai visa tai mums užkrauti.

                                                                        Ch. Bukowski „Paprastos beprotybės istorijos“