„Pasakojamasis diskursas“ (1972) – vienas pačių svarbiausių naratologiją, kaip modernią pasakojimo teoriją, įtvirtinusių tekstų, iki šiol nepraradusių aktualumo šiuolaikinėje naratologijoje. Studijoje pateikiama preciziška Marcelio Prousto garsiojo romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ analizė atskleidžia bendruosius literatūrinių pasakojimo formų dėsningumus, patvirtinamus pavyzdžiais ir iš kitų rašytojų kūrinių. Pasak autoriaus, jis siekė „parašyti studiją, kuri būtų ne tik kritika (nes skirta Proustui, jo „Prarasto laiko beieškant“ meistrystei), bet ir teorija (nes, tyrinėdamas „Prarasto laiko beieškant“ pasakojimo būdus, siekiau suformuluoti bendresnes kategorijas, kuriomis galėčiau apibrėžti bet kurį pasakojimo technikos fenomeną)“.