„Ne, mama, prašau, neversk manęs išvažiuoti! – ašarų sklidinomis mėlynomis akimis šūkteli Sofi, spausdama pliušinį meškiuką. – Verčiau būsiu čia, Paryžiuje, su tavimi, nei kažkur toli...“

Paryžius, 1940-ieji. Visame mieste vidury nakties šeimos verčiamos iš lovų. Nuo pat tada, kai jos vyras buvo šaltakraujiškai nušautas, Brižita Goldštein žino – laikas senka. Jiedvi su dukra Sofi žydės, tad neilgai trukus naciai pasibels ir į jų duris.

Prieš išvykdama Brižita privalo rasti savo mylimo vyro tapytą paveikslą, kurį pavogė naciai. Ji karštai tikisi, kad išgelbėjus kūrinį nuo pražūties dalelė mylimojo gyvens amžinai. Ir galbūt vieną dieną duktė atras tėvo palikimą, o kartu ir jame glūdinčią paslaptį...

Vienintelė Brižitos viltis – įsidarbinti muziejuje prisidengus svetima tapatybe. Ten ji susipažįsta su Izabele Valet, o ši patyliukais atskleidžia dalyvaujanti Pasipriešinimo judėjime. Naujoji draugė praneša, kad iš Paryžiaus išvyksiantis traukinys nugabens vaikus į saugią vietą, ir Brižita supranta privalanti išsiųsti juo Sofi – net jei dėl to plyštų širdis.

Suprantama, įsodinti mergaitę į traukinį beprotiškai pavojinga. Jeigu priešai pričiups slapta gabenamą žydų vaiką, išžudys visus. Ar Brižitai pavyks išsiųsti mylimą dukrelę į saugią vietą, kol dar nevėlu?