Metaforos meistro poezija ir prisiminimai.

Tomas Tranströmeris (1931–2015) – Nobelio premijos laureatas, vienas žymiausių šiandieninių Švedijos poetų, vadinamas metaforos meistru. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių, jo poezija išversta į daugelį pasaulio kalbų. Poezijoje juntamas būties mistiškumas, poetas tarsi atveria kitą būties erdvę, kurią švedų kritikai linkę vadinti religine didybe. Gilus, beveik mistinis gamtos pajautimas jam padėjo įprasminti egzistencinius dalykus.

Knygoje pateikiami ir nebaigti poeto prisiminimai.

„Švedų akademijos, 2011 m. paskyrusios jam Nobelio premiją, motyvas: „jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės“.

Kokia gi ta T. Tranströmerio tikrovė? Tai šcherai (aplink Stokholmą jų yra begalė), jūra, Runmario sala, kur tebestovi poetui iš senelio atitekęs namas, tai Švedijos saulėlydžiai ir saulėtekiai, uolos ir kalnai, miškas, vabzdžiai (jaunystės laikais jis buvo surinkęs jų visą kolekciją), tai miestas, eismo triukšmas, greitkeliai, sunkvežimių dundesys, bažnyčių vėsa, senovinės freskos, vargonai ir apskritai muzika (jis – gabus pianistas, po insulto beveik iki mirties grodavo kaire ranka).

Svarbi ir kasdienybė. „T. Tranströmeris ne tik botanizavo gamtą, jis kaip koks ekvilibristas nuobodžioje ir įgrisusioje kasdienybėje padėjo mums įžvelgti būties didybę“, rašė švedų kritikai. Ir dar – poeto rūsčioji tikrovė: liga, skausmas, afazė, neišvengiama senatvė, mirties nuojauta.“ – Zita Mažeikaitė

Stoviu po žvaigždėtu dangum,
jaučiu, kaip po mano paltą
tarsi po skruzdėlyną
landžioja pasaulis.