„Piktasis pono Dekarto genijuje“ François Schwoebelis pasakoja apie didžiąją Dekarto abejonę. Dekarto niekaip neapleidžia dėl viso pasaulio netikrumo, abejingumo. Jis nuolat klausinėja savęs: ar šie daiktai tikri? Ar mano pojūčiai manęs neapgauna? Kaip žinoti, kad tai ką jaučiu, yra tikra? Ar kartais nesapnuoju? Kas yra tikrovė? Taip Dekartas ilgai galvoja kas tikra ir kas ne, ir staiga suvokia, kad tai jis, o ne kas kitas galvoja. Tokia išvada jam padeda suprasti, kad ne kas nors kitas už jį galvoja, bet jis pats. Dekartas toliau samprotauja, kad nors ir žmonių juslės kartais būna apgaulingos, bet ne faktas, kad galvodamas, žmogus galvoja pats ir dėl to, jis iš tikrųjų egzistuoja: „mąstau, vadinasi, esu“.