Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis knygoje „Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“ dialektiškai tiria simbolinius pono ir tarno santykius, kuriuos šiandienos visuomenėje įkūnija lyderystės ir savanorystės idėjos. Autorius teigia, kad visuotinai paplitusi lyderystės mada tęsia pono statuso išlaikymo tradiciją, o savanorystės idėja kyla iš seno tarnystės ponui reiškinio. Savanoriai patys išsiugdo nesavarankišką protą, išmoksta suvaržyti mąstymą taip pasiduodami priklausomybei nuo korporacijų bei susvetimėjusių valdymo sistemų, o lyderiai tampa svarbiais pavyzdžiais, kaip turi elgtis nesavarankiškas protas. Remdamasis T. Adorno negatyviosios dialektikos principais, J. Baudrillardo, G. Deleuze´o visuomenės kritika, apšvietos ir mito, instituciškai toleruojamų samprotavimų ir laisviausių fantazijų, racionalaus sprendimo ir fantazmo dialektika, G. Mažeikis įtaigiai parodo, kad būtent lyderio ir savanorio, t. y. pono ir tarno, santykiai postmodernioje visuomenėje įtvirtina nelygiavertę galios struktūrą ir įteisina silpnesniųjų priklausomybę. Šią priklausomybę didina ne tik neoliberali lyderystės bei savanorystės ideologija, bet ir jai pajungtas švietimas bei kūrybinės industrijos, sėkmingai asistuojančios propagandai ir socialinei inžinerijai