…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą?
Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms,ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau vieno kapucinų vienuolio, Tėvo Chrizostomo, autobiografiją, jo pamokymus. Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.
Tėvas Stanislovas

„Noriu parašyti tik tai, ką pati mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpos pažinties metus. Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, įvykę įvairiais metais įvairiomis progomis, daugiausia – Dotnuvoje, Tėvo Stanislovo celėje. Tie pokalbiai – autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti nesiryžau nieko, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį, kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti. Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje, o priešais save matytų ir girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tas noras nėra mažas. Dar didesnis džiaugsmas būtų, jeigu tokių žmonių atsirastų”.
Vita Morkūnienė