Pokaris Lietuvoje. Belaukianti išlaisvinimo

Knygoje nagrinėjama istoriografijoje nauja tema – 1944–1956 m. Lietuvos gyventojų politiniai lūkesčiai greit sulaukti Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir jų paskatintas slapstymasis nuo gresiančių sovietų režimo represijų. Analizuojamos visuomenės nuotaikos ir Šaltojo karo ideologijos paveiktų propagandos priemonių – lietuvių pogrindžio spaudos, užsienio radijo stočių transliacijų ir sovietinės žiniasklaidos – įtaka gyventojų lūkesčiams. Aptariama pažeidžiamiausių gyventojų grupių savigyna nuo režimo represijų pasitraukiant į pasyvųjį pogrindį. Tiriama šio pogrindžio (kuriame gyventa slapstantis, keičiant tapatybę ir laukiant geresnių laikų) mastas, būdingos pavienių asmenų bei šeimų išgyvenimo slapstantis strategijos ir režimo pasitelktos paieškos priemonės. Atskirai analizuojamos aplinkybės, kuriomis išsisklaidė išlaisvinimo lūkesčiai ir 1955–1956 m. nunyko pasyvusis pogrindis.

Pasibaigus karui, ne tik Lietuvoje viltasi, kad Vakarai netrukus išvaduos sovietų pavergtas Europos tautas. Tikėdamiesi greitų permainų, dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų, šeimų

su vaikais ryžosi slapstytis nuo gresiančių represijų. Knygoje ieškoma atsakymų į klausimus, kaip jie išgyveno stalininio režimo sukaustytoje visuomenėje ir kodėl ilgai – visą dešimtmetį

po karo – neblėso išlaisvinimo lūkesčiai.