Su švelniu humoru parašyta istorija apie mergaitę Polianą, išmokiusią aplinkinius žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Likusi našlaite Poliana atsiduria griežtos tetos Polės namuose, kur jos atvirumas ir nuoširdumas susiduria su pareiga ir jausmus varžančiomis taisyklėmis. Vis dėlto mergaitė sugeba užkrėsti optimizmu rūstų, taisyklėmis apraizgytą suaugusiųjų pasaulį.

Aš noriu pasakyti, kai gyveni – tai darai tai, ką nori daryti: žaidi lauke, skaitai (žinoma, pati sau), laipioji po kalvas, kalbiesi su Tomu sode ir su Nense, ir apsižiūri namuose, sužinai ką nors apie žmones [...].

Kai vien kvėpuoji, tai dar negyveni!