Pono Zy gyvenimas – tarpukario Vilniaus istorijos dalis
Dienos Sluškų rūmuose įrengtame kalėjime bėgo ne taip greitai, kaip Zygmuntui Šafranskiui norėjosi, todėl jis jau buvo spėjęs prirašyti tris pilnus sąsiuvinius. Galiausiai ant jų liko trumpas užrašas „Ponas Zy“.
Nors jam ir nebuvo lemta gimti karvedžiu ar maršalu, bet juk tapo majoru. Ir ne paprastu majoru, o Vilniaus įtvirtintos stovyklos kvartirmeisteriu, Ulonų 4-ojo pulko intendantu. Per jį sukosi dideli iždo pinigai ir visiems visko užteko, kol tas nelemtas jo sprendimas nevesti Marijolės pakreipė visą reikalą kita linkme. Turbūt iš gero gyvenimo jis ėmė trokšti laisvės ir pramogų. Tas įsipareigojimo sulaužymas merginą sužlugdė. Šios nuodėmės tik ir trūko, kad užgriūtų bausmė.
Valstybes sudaro miestai, miestus – namai, o namai be žmonių ir be jų istorijų – tušti. Pono Zy gyvenimas – tarpukario Vilniaus istorijos dalis. Rasų, Naujosios Vilnios, Šilo, Saltoniškių arba Geležinio Vilko ir Panerių gatvės prabilusios daug ką papasakotų. Tarp jų buvo rezgamos mažųjų masonų pinklės, pažintys su „litvinkomis“, didžiosios finansinės machinacijos, tarp jų vešėjo paslaptingosios pilaitės, „zameček“, nuodėmės.
Pono Zy užrašai, jam pageidaujant, po jo mirties turėjo būti įdėti į karstą, tačiau taip neatsitiko – iš to ir gimė ši knyga.
Gerimantas Statinis – profesionalus muzikantas ir žurnalistas bei keliautojas, televizijos laidų, straipsnių, knygų autorius. Už naujausiąją, „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“, Lietuvos žurnalistų sąjunga jam skyrė svariausią savo apdovanojimą – Vinco Kudirkos premiją.