Globalizmui, integracijai, denacionalizmui, kosmopolitizmui ir kitiems multikultūralizmo reiškiniams „einant“ per pasaulį, sukyla savaiminis pasipriešinimas jiems. Kas šis pasipriešinimas? Tai ne socialdemokratinės, ne komunistinės, ne liberalios ir ne tradicinės idėjos, o pirmiausia – postnacionalizmas.

Jungiantis Europai, nykstant nacionaliniams valdžios centrams ir jiems persikeliant į Briuselį ir Strasbūrą, vietinis nacionalinis elitas praranda įtaką ir galimybę valdyti finansinius, valdžios, įtakos srautus. Dalis jų yra išstumiami į valdžios paribius. Ir tada įvyksta postnacionalistinė kontrrevoliucija, kuri sukelia archajiškus, antiintegracinius jausmus ir taip sužadina žmones. Visi, kurie skleidžia postnacionalinę vilties idėją ir ją pateikia jau charizmatiškai, retoriškai, dominuojančia intonacija, tampa populiarūs ir įdomūs, nes atsiliepia į atstumtųjų lūkesčius, nerimus, o svarbiausia – į užslėptą pyktį ir agresiją. Norisi pakeisti savo gyvenimo sandarą į labiau populiarią ir priimtiną dabartinei politinei arenai. Kitaip sakant, kaip tapti postnacionalistu ir kartu nenusiristi iki fašizmo bei kriminalinių nepriimtinų veiksmų.