Nors parašyta prieš tūkstantį metų, Sei Šionagon „Priegalvio knyga“ japonams yra kalbos grynumo pavyzdys ir iškiliausias literatūros perlas, parašytas džiuihicu stiliumi. Išvertus paraidžiui, džiuihicu reiškia „sekti teptuką“. Kitaip tariant - aprašyti viską, ką sugalvoji, ką pamatai, pasikliauti tik širdimi. Japonai suvokia, jog viskas, kas supa žmogų turi gilią prasmę ir neturi likti nepastebėta. Užrašyti netikėtą mintį ar prisiminimą, aprašyti buitinę sceną ar rimtus pamąstymus apie gyvenimą, apie žmones, rašyti lengvai, neprisiverčiant, tarsi poeziją - tai ir yra džiuihicu.