1983 m. pavasarį amerikiečių rašytoja ir gamtininkė Terry Tempest Williams (Terė Tempest Viljams) sužino, kad jos motina miršta nuo vėžio. Manoma, jog jį sukėlė branduolinių bandymų, penktajame–šeštajame dešimtmetyje atliktų Nevados dykumoje, paskleistos radioaktyviosios dulkės. Tą patį liūdnos žinios pavasarį Didžiojo Druskos ežero vandens lygis rekordiškai pakyla. Lokių upės migruojančių paukščių prieglobstis – pirmoji Amerikos vandens paukščių šventovė – tuštėja. Šis pasakojimas – tai epas, kupinas metaforų ir maldų. Tai saga šeimos, kurios moteris iš kartos į kartą pasiglemžia vėžys. O kartu ir gamtos, žemės, nykstančios vietovės ir paukščių istorija. Talentingai ir poetiškai papasakota, ji veria širdį lyg raudoni karoliukai, vynuogėmis atgyjantys tarp neramių moterų pirštų. Diduma mano giminės moterų jau mirusios. Vėžys. Sulaukusi trisdešimt ketverių, aš tapau savo giminės vyriausiąja. Praradimai, su kuriais susidūriau Lokių upės migruojančių paukščių prieglobstyje, kai tvino Didysis Druskos ežeras, padėjo man narsiai atlaikyti šeimos netektis. Kai dauguma žmonių nuleido rankas dėl Paukščių prieglobsčio, tardami, kad paukščiai jau išnyko, aš vis nikau gilyn į jo esmę. Taip, kai kas nors miršta, daugelis pasitraukia, bet aš renkuosi pasilikti. Šis T. T. Williams kūrinys laikomas moterų, gamtos ir gedėjimo literatūros klasika. Autorė yra pelniusi ne vieną JAV apdovanojimą už aktyvią veiklą gamtosaugos srityje, ji taip pat yra daugelio Amerikos universitetų garbės daktarė.