Knygoje Šiaurės Amerikos indėnų sijų genties palikuonio šamano Raišo Elnio lūpomis pasakojama apie indėnų gyvenimo kasdienybę, papročius, religiją, kultūrą, istorinį likimą. Savo kailiu patyręs du skirtingus gyvenimo būdus – civilizuotą amerikietiškąjį ir natūralų indėniškąjį, juos lygindamas Raišas Elnias besąlygiškai pripažįsta natūralaus, dvasingo, moralaus indėnų gyvenimo būdo pranašumą ir su ironija ir liūdesiu kalba apie neigiamas dabartinės civilizuotos visuomenės tendencijas: nutolimą nuo gamtos, beatodairišką jos niokojimą, pernelyg didelį sumaterialėjimą ir technologijų kultą, užgožiantį tiesioginį sąlytį su pasauliu, skatinantį vartotojišką požiūrį, susvetimėjimą. Todėl Raišas Elnias ragina atsitokėti, „užuosti, paliesti, pajusti“ pasaulį, suvokti, kad naikindamas gamtą žmogus naikina ir patį save, taip pat nepamiršti, kad žmogus turi ir dvasinį pradą.