1728-ieji. Prie pastoriaus Hanso Egedės šeimos, neseniai apsigyvenusios Grenlandijoje, prisijungia Danijos karaliaus atsiųsti nauji atvykėliai: meistrai, pirkliai, būrelis kareivių ir tuzinas paskubomis sutuoktų porų – kalinių ir prostitučių. Atokiame krašte – naujienos iš žemyno čia laivais keliauja apie metus – kuriama  nauja visuomenė. Susiduria dvi kultūros: pagoniškoji ir protestantiškoji. Šamanas Apalutokas negali atleisti pastoriui Egedei, kad paėmė jo sūnų ir užaugino kaip savą, išstumdamas tikrąjį tėvą iš jo gyvenimo. Egedė atrodo nepalenkiamas – dėl savo misijos jis nepaiso net tų, kurie jį myli labiausiai. Atšiauriomis sąlygomis, koloniją apnikus epidemijoms, žaižaruoja nevilties ir tikėjimo istorijos.

 „Su didele aistra, išmone ir drąsa parašytas istorinis romanas. Kaleidoskopiškas, sultingas, baisus. Kimas Leine tarsi veda skaitytoją pragaro ratais žemyn, bet skaitydamas jauti, kad šios kelionės reikia. Autorius pašiepia pastorių Hansą Egedę – istorinę asmenybę ir svarbiausią Grenlandijos kolonizatorių. Vis dėlto Leine ne tik papurto savo personažų (o drauge ir skaitytojų) sąžinę, bet ir sugeba pamilti kiekvieną veikėją su visomis jo ydomis. “

„Romane tamsos ir šviesos santykis turi būti 9:1. Galbūt tai šiaurietiškas bruožas: šiaurėje žiema trunka 9 mėnesius, vasara – 3 savaites, o tarp jų – pilkuma. Galime ištverti ilgai trunkančią tamsą, vėją, šaltus žiemos mėnesius, nes svajojame apie tą trumpą katarsį, kuris mūsų laukia liepą.“