Menkoji eseistika

 

Žinomo poeto eseistiniai užrašai. Jie fiksuoja 2010–2012 m. įvykius, patirtis, apmąstymus, mintis apie kultūros žmones, autoriaus artimuosius ir bičiulius. Perteikia poeto savivoką ir autorefleksijas, liudija budinčią mintį ir sielą.

„Štai jau veik metai, kaip išgyvenu kūrybinę, o tai reiškia – ir dvasinę, krizę. Tik šį sykį be didelių kančių, siaubų ir beprasmybių. Mat šie sakiniai keičia eilėraščius, kaip narkomanui euforijos nesukeliantis metadonas heroiną. Ir vis dėlto nemigos naktį, apžvelgdamas šiuolaikines savo sąmonės būsenas, patiriu šiokią tokią poetinę haliucinaciją, regiu esąs nuodėgulis. T.y. gulintis, t.y. nuodingas. Net sau. Ir tik nerimtas šių sakinių dūmelis kuria šiokią tokią euforišką vertikalės iliuziją. 

 

***

 

Šiąnakt svarsčiau, jei tektų tai, ką čia rašinėjuos, publikuoti, ar šiuose sakiniuose pasitaikančius vardus ir pavardes palikčiau, ar kažkaip maskuočiau, gal net atsisakyčiau gyvuosius ar mirusiuosius galinčių įžeisti epizodų?

Nusprendžiau, kad palikčiau kaip yra. Šiaip ar taip, juk tai, netgi su konkrečiais vardais ir daugiau ar mažiau žinomomis pavardėmis, tėra tik mano vaizduotės, o kartais netgi fantazijos sutverti personažai, ir su tikrais tuos vardus bei pavardes dėvinčiais asmenimis, be tų vardų pavardžių, veik nieko bendro neturi. Galų gale, kaip ir visi tokio pobūdžio tekstai, šie sakiniai neigiamai byloja ne apie parašytus asmenis, o tik apie jų autorių, šiuo atveju – mane.“ – Aidas Marčėnas