Jau 1938 metais Herbertas Brunegeris savanoriškai pasiliūlo tarnauti  „ Waffen – SS Totenkopf“ divizijoje ir būdamas 15 metų tampa jauniausiu Trečiojo Reicho kareiviu. Divizijos „Totenkopf“ kovų kelias prasideda Prancūzijoje, veda per apsiaustį ties Demjansku, į žiemos mūšį dėl Charkovo, iki pat operacijos „Citadelė“ vietos – didžiausio tankų mūšio karo istorijoje prie Kursko ir Oriolo 1943 metų vasarą.

Po keturių sužeidimų Brunegeris atvyksta tarnauti į Italiją, o paskutinį kartą prieš Raudonąją armiją kaunasi Brandenburge.

Autorius pasakoja apie sąžiningumą, idealizavimą ir draugiškumą jo dalinyje, bet nenutyli ir mokymų bei tarnybos neigiamų aspektų. Vaizduoja, kaip jo daug kartų išblaškyta divizija aukojasi kovodama prieš dažnai žiaurų priešą, ir įamžina Paulio Hauserio atminimą – generolo pulkininko, kuris nepaisydamas vienareikšmių Hitlerio įsakymų pasitraukė iš Charkovo dėl beviltiškos padėties ir taip išvengė antrojo Stalingrado. Laikydamasis principo „Kur prasideda nusikaltimai – britų karo belaisvių sušaudymą prancūzijoje, įvardija nusikaltusius asmenis. Būtent dėl autoriaus drąsos nenutylėti tokių įvykių ir aiškiai perteikto vieno žmogaus bejėgiškumo įvykių sūkuryje mums prieš akis iškyla autentiškas karo vaizdas ir mes suvokiame – tokie įvykiai fronte buvo išimtis, o ne taisyklė.