Vienas iš geriausių Džono Irvingo romanų, gal net pats geriausias. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, incestas, melas – tai tik keletas šio drąsaus ir jausmingo, komiškų detalių kupino kūrinio temų.

Pagrindinis romano veikėjas – našlaitis Homeras Velzas, gimęs ir užaugęs Sent Klaudo prieglaudoje, kur daktaras Vilburis Larčas dirba Dievo darbą: priima našlaičius ir daro abortus – elgiasi taip, kaip nori žiemą vasarą traukiniu atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus našlaičius, ypač Homerą, daug kartų atiduotą galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantį į prieglaudą, nes tai vienintelė vieta, kur jis jaučiasi savas. Ilgainiui Homeras tampa daktaro Larčo padėjėju. Netrukus į prieglaudą atvažiuoja įsimylėjėlių pora – Kendė ir Volis. Jie ieško abortus darančio gydytojo ir neabejoja, kad kada nors galės turėti kūdikį. Homeras su Kende ir Voliu, kurio šeima verčiasi sodininkyste, išvyksta prie vandenyno – atsivežti medelių. Tačiau kelionė trunka gerokai ilgiau negu porą dienų. Tik po penkiolikos metų Homero sūnus Andželas, visada manęs, kad yra įvaikintas, sužino tiesą...

Visus penkiolika metų sidro namuose kabo prie sienos prismeigtas popieriaus lapas su taisyklėmis, į kurias niekas nekreipia dėmesio. O kokios taisyklės svarbiausios Sent Klaude? Kokios yra Larčo taisyklės? Ar Volis ką nors žino apie Kendės ir Homero taisykles? Kokias taisykles mes laužome? Ar tai darydami tikime savo teisumu?
Pagal šį romaną Džonas Irvingas parašė scenarijų filmui, už kurį gavo “Oskarą”.