Metafiziniame lygmenyje Romo Daugirdo kūryba nuolat balansuoja tarp totalinio agnosticizmo ir „aklavietės palaimos“ (autoriaus esė pavadinimas). Tad nenuostabu, kad tekstų kertinė ašis – egzistencinis tragizmas ir stojiškumas. Paradoksalu, bet autorius yra alergiškas panašioms sąvokoms ir jas ignoruoja.