Ji nekalta, kad mylėjo tą jaunuolį, negalėjo pamiršti jo – ne labiau kalta negu jis pats, pamilęs to jaunuolio motiną! Tai ne nusikaltimas, o ant visų galvų krintanti nelaimė! Tarytum užpakalyje ant automobilio pagalvėlių sėdinčios išblyškusios jaunos moters suspaustomis išdažytomis lūpomis priešmirtinę gulbės giesmę būtų giedojusi aistra, gimusi prieš keturiasdešimt šešerius metus per tą nelemtą susitikimą Bornmuto svetainėje ir su jo krauju persidavusi dukrai. Meilė ir neapykanta – jos nesibaigia! Gyvenimo pulsas tvinkčioja už automobilio ratų ūžesio, už džiazo muzikos. Kas tai – likimas muša būgną ar tiesiog daužosi žmogaus širdis? Dievas žino!