- Spalva ne išorėje. Ji slypi tavyje. Išorėje yra tik šviesa,- pasakė jis.- Ką matai? - Nieko. Užmerkęs akis, matau vien tamsą. O jūs ar gi ne? - Ne,- atsakė Sosekis.- aš dar matau mėlynas varles ir geltoną dangų. Tai katras iš mudviejų aklesnis? Ar galima pavadinti žodžius šilkiniais? Jei taip, tuomet visa knyga nugulė it šilkas. Kiekvienas žodis, kiekvienas epizodas, visi vaizdiniai taip lengvai piešėsi sąmonėje ir taip maloniai palietė. Labai trumpa, labai gaivi.

Palengva imu sirgti priklausomybe nuo trumpų, bet neįmanomai paveikių kūrinių. "Sniegas" į rankas pateko atsitiktinai (norisi manyti, kad tai jis pats mane ir susirado), sąmoningai neskaičiau anotacijos prieš pasinerdama - užbūrė pavadinimas - šokau daryt sniego angelų, nespėliodama patiks-nepatiks, bus geras-negeras. Sunku šį trumpulį pavadinti romanu, tai greičiau kiek ilgesnis japoniškas haiku. Tapybiška meilės istorija, nubarstyta dieviško grožio metaforomis, nuostabi, lyg desertas tykiam žiemos vakarui. Skaitydama stebėjausi, kaip būdamas ne japonas, kas nors gali taip subtiliai, įtaigiai ir rytietiškai rašyti. Pradžioje buvau visiškai įsitikinusi, kad autorė yra moteris. Tai ne moteris, tai prancūzas! Nė vieno nereikalingo sakinio, o jame - nei vieno atsitiktinio žodžio. Lyg haiku. Apie beatodairišką tikslo siekimą. Apie visapusišką atsidavimą menui ir kūrybai. Apie įkvėpimą, tokį reikalingą menininkui. Apie meilę, tokią būtiną kuriančiam žmogui: "Ji nusišypsojo, ir toje šypsenoje Sosekis pametė sielą". Apie skausmą, kuris yra pamatinis kūryboje. "- O kodėl sniegas? - vėl paklausė Mokytojas. - Todėl, kad jis eilėraštis, kaligrafija, tapyba, šokis ir muzika sykiu."

Nuostabi . Likau suzavėta .

labai gera knyga, neilga ir vercianti susimastyti is 5 vertinciau 5, geriausia paskutiniu metu skaityta knyga

Ši knyga tokia nuostabi, kad ją apibūdinti pritrūksta žodžių..

labai noreciau ja paskaityti nes man visos maxence fermine knygos patinka