Niekada nesenstantys, kad ir kiek kartų būtų kartojamas leidimas – Viljamo Šekspyro „Sonetai“. Tai poezija iš didžiosios raidės ir jos vieta kiekvieno rimto skaitytojo knygų lentynoje.

Viljamas Šekspyras paliko dviejų žanrų kūrinius – dramas ir sonetus. Sakoma, kad vienas gali gimti iš kito. Dramą galima sukoncentruoti į trumpą ir galingą sonetą, o sonetą išplėtoti į giliausius žmogiškuosius konfliktus atskleidžiančią dramą. V. Šekspyras visuomet kalbėjo apie žmogų ir jo vidinį pasaulį. Tai būdinga renesansui su jau juntamomis prieštaringojo baroko užuominomis.

Meilė, aistra, pasiaukojimas, dvasios grožis – amžinos ir itin V. Šekspyrui artimos temos, kurios dažniausiai ir gvildenamos jo sonetuose. Sonetas – gana griežtos sandaros, keturiolikos eilučių eilėraštis. Ši griežta forma visiškai netrukdė ir netgi itin tiko išreikšti jausmus, pafilosofuoti, apmąstyti, nes sonetas dažniausiai buvo komponuojamas kaip kelių skirtingų temų ar būsenų supriešinimas.

V. Šekspyras sukūrė 154 sonetus ar bent jau tiek jų yra išlikę iki mūsų laikų. Juose kalbama apie pagrindines vertybes, kurias puoselėjo poetas – išaukštinama draugystė ir meilė, smerkiamas melas, išdavystė ir padlaižiavimas. Sonetuose atsiradusi Tamsioji dama tuomet buvo naujas meilės ir moters simbolis. Šekspyras atskiria jausmą ir jo objektą, neidealizuoja meilės, o priima ją ir skaudinančią, ir aistringą, ir kūnišką. Jo lyrinis „aš“ blaškosi tarp meilės ir neapykantos. Vėlyvuosiuose poeto sonetuose atsiranda mirties, žmogaus laikinumo temos.

V. Šekspyro „Sonetai“ – tai nepamirštama ir nesenstanti klasika, kuri įkvepia šiuolaikinius kūrėjus ir visų laikų įsimylėjėlius.

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, 1564–1616 m.) – anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Yra išlikusios 38 Šekspyro pjesės, 154 sonetai, du eiliuoti epai ir keletas eilėraščių. Jo pjesės ir sonetai verčiami į daugybę pasaulio kalbų ir išlieka tarp skaitomiausių literatūros klasikos kūrinių.

V. Šekspyras augo gausioje ir pasiturinčioje šeimoje bei mokėsi „Gramatikos mokykloje“, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, retorika, logika, istorija. 1592 m., būdamas maždaug dvidešimties, atvyko į Londoną, kur bandė įsitvirtinti. Dirbo teatre, vaidino ir rašė. Manoma, kad teatre Šekspyras išbandė įvairiausius darbus – buvo sufleriu, režisieriaus padėjėju, perdirbinėjo kitų rašytas pjeses, kol galiausiai pats pradėjo kurti dramos veikalus. Garsiausios jo pjesės („Romeo ir Džiuljeta“, „Hamletas“) jau daugybę kartų statytos ir vis dar statomos didžiausiuose pasaulio teatruose, ne kartą įvairiai interpretuotos ir ekranizuotos.