Šioje knygoje pasakojama apie kruvinas 1944 m. birželio pabaigos – liepos pradžios kovas Karelijos sąsmaukoje, į šiaurės rytus nuo Vypurio (dab. Vyborgas). Ten buvo sprendžiamas Suomijos likimas. Prieš maždaug 50 tūkst. suomių karių stojo triskart gausesnės, galinga karo technika aprūpintos sovietų pajėgos, apsvaigintos pergalių prieš vokiečius. Tai buvo vienas didžiųjų Raudonosios armijos puolimų – vadinamųjų „dešimties garsiųjų Stalino smūgių“ – Vyborgo–Petrozavodsko operacija, turėjusi pasibaigti besąlygišku Suomijos kapituliavimu.

Neįtikėtinomis pastangomis, pasinaudojus sudėtingu reljefu ir sumania gynyba, suomiams, padedamiems negausių vokiečių ir švedų savanorių padalinių, pavyko atremti masinį puolimą.

Liudininkų atsiminimais grįsti pasakojimai apie Talio ir Ihantalos kovų dalyvius detaliai atskleidžia didžiojo mūšio eigą. Knygoje rašoma apie konkrečius asmenis: pėstininkų seržantą, slaugę, už bailumą sušaudytą kareivį, suomiams padėjusį vokiečių pilotą, švedų savanorį ir net Sovietų Sąjungos maršalą. Autorius nevaizduoja prieš galingą sovietų kumštį kovojusių suomių nei antžmogiais, nei supermenais. Tai tokie pat žmonės, turintys savo dorybių ir silpnybių, ne tik narsūs, bet ir jaučiantys baimę, nusivylimą, praradę viltį. Atskiros, viena į kitą nepanašios istorijos tarsi susidėlioja į didelę mozaiką.