Kai keliauju moters stuburu nuo atlanto iki stuburgalio, apčiuopiu tik jo viršūnėles.
Septinta žinomo poeto, eseisto, „Poezijos pavasario“ laureato Eugenijaus Ališankos eilėraščių knyga. Praeinamybės pojūtis nuteikia refleksijoms apie gyvenimo kelią ir vertybes. Į viešumos šou ir realybės krumpliaračius žvelgiama su atlaidžia ironija, kaip ir į savųjų maršrutų paklaidas. Konkretėjančios gamtos, kaimo aplinkos apsuptyje spontaniškai iškyla literatūrinės aliuzijos, asmeninio ir istorinio laiko paralelės. Už regimosios tikrovės – stiprus egzistencinių ir kultūrinių prasmių laukas.
„Poezijos knygą atneša gandras, tuo šiandien niekas neabejoja. Kiti paaiškinimai neįtikina arba yra pernelyg erotiški ir netašyti jautrioms skaitytojo ausims. Autoriui belieka ją užauginti. Kantriai laukti, kol ji atsistos ant kojų, kol sutvirtės jos stuburas. Kol eilėraščiai virs slanksteliais.
Kai keliauju moters stuburu nuo atlanto iki stuburgalio, apčiuopiu tik jo viršūnėles. Ledkalnio viršūnes. Stuburo tik punktyrai.
Kartais knygą ištinka stuburo išvaržos. Kai rimčiau pagalvoji, gal jos ir yra svarbiausios. Primena apie laikinumą ir mirtį.
Ne tik knygos, ne tik.“