Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?

Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Išsirinkau šulinį. Kodėl? Kol žmogus nebuvo išradęs vandentiekio, šulinys jam buvo gyvybės versmė. Šaltas, tamsus, gilus; būtinas. Kad pasisemtum vandens, turėjai pasilenkti virš jo ledinės gerklės ir pajusti savo trapumą. Dabar atsisuku čiaupą ir nesigilindama naudojuosi jo teikiamais pranašumais. Bet juodas šulinio vyzdys kartais prasišviečia iš pasąmonės gelmių, perverdamas, kviesdamas akistaton: žmogau, kur dingai, ateik pasisemti vandens, aš saugau jį tau. Ką gi daryti?..

– Laura Sintija Černiauskaitė

Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys“ siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenoje ji įstumia  dukrelę į šulinį.

Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, Rusijoje.