Trečioji garsiosios Dancigo trilogijos dalis.

Ponas Braukselis vadovauja kasyklai, kurioje neiškasama nei kalio, nei rūdos, nei anglių, tačiau daugiau kaip šimtas darbininkų kasdien triūsia ištisas tris pamainas. Rytinių pamainų metu Braukselis kuria Vyslos, ilgiausios Lenkijos upės, žemėlapį. Dėliodamas jos vagą iš įvairių daiktų ant stalo, jis ima porinti dviejų draugų, arijo Valterio Materno ir pusiau žydo Eduardo Amzelio istoriją. Trys herojai – kiekvienas savaip – prabyla apie „šuniškus“ praėjusio amžiaus metus. Odisėjoje iš Dancigo į Vakarų Vokietiją ir galop po žeme juos lydi vokiečių aviganių dinastija nuo Lietuvos vilkės iki mylimo Hitlerio šuns, baidyklės ir merginų meilė bei neapykanta. 

Tai savita moderniosios Vakarų istorijos meditacija. Mitas, kupinas kone ritualinių iškraipymų, besikeičiančių perspektyvų ir bešališkų detalių, apsimestinai rimta mūsų civilizacijos karikatūra – keista, brutali ir poetiška. Pasak literatūros kritikų, tai, be abejonės, vienas labiausiai stulbinančių XX a. literatūros kūrinių. 

Romanas „Šuniški metai“ – trečia „Dancigo trilogijos“ dalis – buvo išleistas 1963 m., praėjus ketveriems metams po „Skardinio būgnelio“ pasirodymo.

Günteris Grassas (1927–2015) – vienas didžiausių Vokietijos talentų, prozininkas, dramaturgas, poetas. 1999-aisiais už „gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“ apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Būtent Grassas man parodė, kaip tapti šiandienos rašytoju, kuris, nenumaldomai liejantis kalbai, rašo pasitelkęs visą Dickenso emocijų spektrą. Grassas kūrė su įniršiu, meile, pašaipa, patosu ir juokdario pliauškyne – ir drauge su sąžine, kuri neatleidžia “ – John Irving.